Kaip man gera. Sėdžiu lovoje su pižama (taaaip, jau pats vidurdienis :p), dideliu kavos puodeliu, atversta receptų knygą ir ramybe širdy. Nors iki oficialaus diplomo gavimo liko dar dvi dienos, bet jau beveik dvi savaites žinau – aš baigiau bakalaurą. 🙂 Jausmas neapsakomas, nukrito kokie penki akmenys nuo širdies. 😀 Apibendrinus savą patirtį per tuos keturis metus labiausiai pastebiu ne akademinius laimėjimus ar žinias, o didelį patirties bagažą, kurį, emocijoms ir stresui po gynimo nurimus, dar norisi viduje susidėlioti į atitinkamus stalčiukus.. Ko gero svarbiausias dalykas, kurį supratau yra tas, kad ne visuomet pasiteisina kažkieno išmintis – “kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai“. Mano atveju, buvau užsimojusi per daug ir mylimos veiklos nebekėlė nei pasitenkinimo, nei buvo atliktos kokybiškai. Todėl dabar mokausi atsirinkti, dėliotis prioritetus ir laiką bei objektyviai vertinti savo galimybes. Nes nei išvargęs kūnas, nei protas manęs nepuošia. :))
Pasidžiaugiau laisve, o dabar noriu pasidžiaugti nauja priklausomybe – kalbu apie Renatos Ničajienės (Rennie iš sezoninėvirtuve.lt) knygą “Sezoninė virtuvė“. Tikrai pasigirsiu – manoji knyga su pačios autorės autografu. :))
Internete pilna liaupsių šiai knygai, jos idėjoms bei, žinoma, autorei. Nieko naujo nepasakysiu – knyga puiki. Tai skani kelionė per keturis metų laikus ir jų teikiamas valgomas dovanas. Kuo man asmeniškai patinka ši knyga:
- Joje yra tokių daržovių, mėsos, ar kitų produktų, kurių aš nesu valgiusi ne dėl to, kad jie egzotiški ir sunkiai randamos Lietuvoje, o tiesiog dėl to, kad neišmaniau, ką su jais daryti. Todėl nekantrauju lietuvišką derlių prisijaukinti savo namuose.. 🙂
- Receptai be galo aiškūs ir tuo pačiu paprasti. Niekas manęs nebūtų įtikinę, kad svogūnų pica gali būti tookia skani, kad dviese, “vienu prisėdimu“ yra sušveičiama per visą (nemažą) skardą kepta pica. Taip pat kažkada, man rodos, minėjau, kad nesu dideliausia varškės mėgėja. Paklauskit manęs, ką manau apie varškę, kai valgau varškės tinginį su džiovintais vaisiais. Tą akimirką varškę aš dievinu.
- Kiekvienam receptui autorė turi paruošusi po komentarą: kur tas patiekalas populiariausias, iš kur kilęs, kam labiausiai tinka ir pan.
Čia tik pirmas įspūdis, kuris mano lūkesčius netgi pranoko, todėl tikiu, kad artimiau “susipažinus“ su šia knyga, dar labiau aikčiosiu ir džiaugsiuosi naujais atradimais. Ačiū autorei!!!
Na ir iš karto noriu pristatyti, mano galva, sensacija tapsiantį (ir jau kiek pastebėjau, pakankamai greit “plintantį“) Svogūnų laiškų ir sūrio keksą (psl. 26). Apie jį galite paskaityti ir pas Astą “Saulėtoje virtuvėje“. Keksas tikrai vertas pačių geriausių atsiliepimų, jis be galo lengvai pagaminamas, ingredientai – beveik visada randami namuose, keksas skanus ir karštas ir šaltas bei, žinoma, sotus.
30 cm ilgio kepimo indui reikės:
- 3 kiaušinių (visus kartus kepdama naudojau 2 kiaušinius)
- 100 g alyvuogių aliejaus
- 100 ml pieno
- 200 g miltų
- 2 a.š. kepimo miltelių
- 100 g tarkuoto sūrio (naudojau “Džiugo“)
- žiupsnelio druskos ir pipirų (Pagal skonį. Aš druskos visai nebededu, man pakanka sūrumo iš šoninės ir sūrio, užtat pipiriukai labai tinka čia)
- 100 g svogūnų laiškų
- 50 g rūkytos šoninės
- 1 šaukštelio džiovintų raudonėlių (jų neturėjau)
Eiga:
- Kiaušinius, alyvuogių aliejų ir pieną išplakti iki vientisumo. Miltus atskirai sumaišyti su kepimo milteliais, sūriu, druska bei pipirais. Nuolat maišant juos suberti į kiaušinių tešlą ir viską išmaišyti iki vientisos konsistencijos, kuri turi būti tiršta.
- Svogūnų laiškus ir šoninę susmulkinti ir įmaišyti į tešlą, kad vienodai pasiskirstytų.
- Kepimo indą iškloti kepimo popieriumi ir apie 40 min. kepti iki 190 C įkaitintoje orkaitėje. Iškepusiam keksui leisti kelias minutes “pailsėti“ kepimo skardoje, tada išimti ir galutinai atvėsinti. Arba valgyti karštą, tik vis tiek siūlau palaukti bent 15 min, kad keksas sutvirtėtų ir lengviau pjaustytųsi.
Šis keksas yra puikus iškylų lauke draugas, jį kepiau jau tris kartus ir planuoju vėl kepti kelionei prie jūros. :))
SKANĖSTAI 